Tremtis - Antis

Anei vieno saulėlydžio potvynio

Anei vieno saulėlydžio debesio

Su liepsnojančiom krūmuos lakštingalom

Anei vieno, man jau nepriklauso

Aš gyvenu, o nesimato

Aš gyvenu, o man atrodo

Aš gyvenu, daugelį metų

Aš gyvenu, o gal buvau

Nesvetingoje šiaurės provincijoj

Kur kalba ir lėta ir keistoka

Kur nesiblokščia keisti papročiais

Žmonija tau vargšo atvykėlio

Aš gyvenu, bet gyvenimas neina

Neina medis į meilę metalo

Aš gyvenu, o atrodo bandyčiau

Tik priminti sau apie save

Anei vieno išeinančio pergalėn

Su agonijoj plieskiančia vėliava

Anei vieno sudužusio burlaivio

Anei vieno vėluojančio traukinio

Ant stataus geležinkelio pylimo

Anei vieno žmogaus net nemylimo

Kuriam dar pamojuočiau ranka

Aš kalbu, nežinau apie ką

Anei di una marea al tramonto

Anei una nuvola al tramonto

Con usignoli arbusti fiammeggianti

Anei uno, non appartengo più

Vivo e non vedo

Io vivo e mi sembra

Vivo da molti anni

Vivo, o forse lo ero

In una provincia inospitale del nord

Dove parla sia lentamente che stranamente

Dove non distrae dal cambiare le abitudini

L'umanità è la povera nuova arrivata per te

Io vivo, ma la vita non va

L'albero non ama il metallo

Vivo e sembra che ci proverei

Ricordati solo di te stesso

Anei ad una vittoria in uscita

Con una bandiera che sventola in agonia

Anei uno naufraga

Anei un treno in ritardo

Su un ripido terrapieno ferroviario

Anei non è nemmeno amato da una persona

A chi sventolerei la mano

Sto parlando, non so cosa